Adakavo socialinių paslaugų namai

Gyvenk geriau! Mes tuo pasirūpinsime!

Adakavo socialinių paslaugų namai - Gyvenk geriau! Mes tuo pasirūpinsime!

Svarbu atrasti žmogaus stiprybes

2020-10-21

Neseniai minėjome Socialinio darbuotojo dieną. Apie šiame darbe kylančius iššūkius ir naujus vėjus kalbamės su jauna Adakavo socia­linių paslaugų namų socialine darbuotoja Jovita Macijauske.

Esate viena iš projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėt­ra“ darbuotojų. Dirbate su apsaugotame būste įsikuriančiais žmonėmis, kurie iki šiol gyveno didelėse globos įstaigose. Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Iššūkių kyla labai daug – socialiai pažeidžiami asmenys su jais susiduria kone kasdien: pradedant nuo buities, baigiant darbo paieškomis, visaverčiu įsitvirtinimu visuomenėje. Galiu pasidžiaugti, kad turime ir labai sėkmingų atvejų – Edvardas su Žaneta, prieš 3 mėnesius apsigyvenę apsaugotame būste, puikiai prisitaikė, praėjo adaptacinį laikotarpį. Dabar jau einame į kitus etapus – ieškome darbo. Deja, Lietuvoje situacija nėra labai palanki neįgaliems asmenims. Visi mes ieškodami darbo susiduriame su iššūkiais, o turintys ribotą darbingumą asmenys – su dvigubai didesniais. Ne paslaptis, kad įsidarbinti trukdo išsilavinimo, patirties stoka, o labiausiai – darbdavių požiūris. Mes, visuomenė, vis dar bijome riboto darbingumo asmenų. Ypač jei išgirstame, kad tai yra psichikos negalia. Matau daug ir pačių negalią turinčių žmonių išankstinių nuostatų. Jie išsigąsta ir darbdavių požiūrio, sutrinka susidūrę su biurokratinėmis kliūtimis. Mano, kaip socialinės darbuotojos, pareiga pamatyti, kas jiems trukdo įsitvirtinti visuomenėje ir padėti įveikti tas kliūtis.

Turbūt nelengva pačiam žmogui, niekada nedirbusiam, keletą kartų išgirdusiam „ne“ dar kartą kreiptis į darbdavį. Kaip jam galima padėti?

Be abejo, turime visą laiką būti šalia. Globos įstaigoje visą gyvenimą praleidęs žmogus mažai ką turi įrašyti į savo gyvenimo aprašymą. Bet aš žinau, kad jis, gyvendamas institucijoje, puikiai tvarkėsi, stengėsi, atliko įvairius darbus bendruomenėje. Tai, kad žmogus neturi išsilavinimo, nereiškia, kad jis nesugebės gerai dirbti. Bet tai reikia paaiškinti ir darbdaviui. Socialinio darbuotojo dalyvavimas darbo pokalbyje veikia kaip geriausias gyvenimo aprašymas. Mes stengiamės atskleisti darbingąją žmogaus pusę.

Ar gali vienas socialinis darbuotojas įveikti visus šiuos iššūkius?

Būtina kompleksinė pagalba – sprendžiant socialines prob­lemas svarbu įtraukti įvairius specialistus. Turime padėti žmogui išnaudojant visus bendruomeninius resursus. Manau, kad gebėjimas bendradarbiauti yra profesionalumo ženklas. Būna įvairių situacijų – pavyzdžiui, asmenims, apgyvendintiems socialinės globos įstaigoje, reikia atidaryti banko sąskaitą, pavėžėti, paūmėja ligos, būtina psichologo pagalba ir pan. Svarbu turėti kolegų kontaktus ir palaikyti su jais nuolatinį ryšį, nevengti kreiptis pagalbos.

To kompleksinio, sisteminio požiūrio dažnai ir pasigendame įvairiais lygmenimis – nuo Vyriausybės iki socialinių darbuotojų seniūnijose.

Aš matau pozityvius pokyčius. Manau, kad ne tik kalbama, bet daugeliu atvejų ir realiai bendradarbiaujama įvairiais lygmenimis. Įvairūs mokymai padeda užmegzti ryšį su kolegomis kituose sektoriuose. Jei iškyla problemų, klausimų, aš visada galiu kreiptis į specialistus. Gal tai priklauso nuo darbovietės, institucijos požiūrio. Galiu tik pasidžiaugti Adakavo socia­linių paslaugų namų direktorės Kristinos Anulienės požiūriu į šį sektorių. Sulaukiu didžiulės pagalbos ir palaikymo iš vadovės, kolegų ir tai labai gelbėja.

Tiesa, matau ir trūkumų, dažniausiai biurokratiniame lyg­menyje. Pavyzdžiui, žmogui pagalbos reikia čia ir dabar, bet be pažymos jos negalime suteikti. Taip prarandamas laikas.

Jūs kalbate apie tai, kad socialinis darbuotojas gali padėti žmogui pasiekti labai regimų pokyčių. Ar lengva tai padaryti?

Socialiniame darbe nėra vieno būdo, kaip dirbti. Taip, yra gairės, yra socialinio darbuotojo etika, esame įgiję išsilavinimą, bet viskas kinta. Reikia nuolat domėtis, sekti, prisitaikyti prie pokyčių. Taip pat labai svarbus ir paties socialinio darbuotojo, kaip asmenybės, indėlis.

Turime nuolat pasitelkti kūrybiškumą. Šiuolaikinėje visuomenėje labai svarbu į problemas žiūrėti plačiau, nes kitaip nematysi visų galimybių, kaip jas spręsti. Neužtenka tik gerai išmanyti socialinį darbą, turi domėtis ir kitomis sritimis, ypač žmogaus psichologija – įžvelgti problemą, kol ji dar neprasidėjo ir užbėgti įvykiams už akių. Socialiniame darbe kiekvienas žmogus turi gauti individualią pagalbą – tokią, kokios jam reikia. O įgyvendinant apsaugoto būsto projektą tai ypač ryšku. Vienam žmogui reikės pagalbos registruojantis pas gydytoją ar į kitas institucijas, kitą reikės tiktai palydėti, o trečiam reikės smulkmeniškai padėti, parodyti, nuolatos paskatinti. Turime leisti žmogui pačiam priimti sprendimus, mes tik stebime ir padedame prisitaikyti naujose aplinkybėse, pastipriname, palydime.

Šiuo metu socialinės globos įstaigose gyvena dar ne vienas tūkstantis negalią turinčių žmonių. Vien Aknystose – apie 200. Ar realu, kad jie visi galėtų būti perkelti į bendruomenę?

Aš tikiuosi, kad sudarius tinkamas sąlygas tai įmanoma. Randasi vis daugiau iniciatyvų, projektų, vis daugiau asmenų apgyvendinama savarankiško gyvenimo namuose, apsaugotame būste.

Tačiau visuose lygmenyse turi būti labai didelė valia daryti pokyčius, turi būti daug pastangų valstybiniu mastu. Šio proceso negalime matuoti pinigais. Į jį turi būti įtraukti daugybė specia­listų, jie turi būti kompetentingi, kruopščiai atrinkti. Kartais girdžiu istorijas, kad žmogumi netikėjo ne tik aplinka, bet ir jis pats. Asmuo buvo pasirinkęs destruktyvų elgesį. Bet atsidūręs tinkamoje terpėje jis pradėjo keistis. Žmogus pajuto, kad gali valdyti savo ligą, pamatė, kad šioje kovoje jis nepaliekamas vienas. Taip, iki tikslo dar labai toli, bet minimalūs pasikeitimai jau yra matomi. Ir tai yra daug.

Persikėlus į apsaugotą būstą asmeniui suteikiama visa socialinė pagalba, tereikia pačiam norėti kabintis į gyvenimą. Kai aš žiūriu į klientų akis, dažnai matau jose v iltį, tikėjimą kad jie gali gyventi savarankiškai. Aš tikiu, kad kuo plačiau bus skleidžiama ta geroji patirtis, tuo greičiau atsiras palanki terpė ir visuomenei keistis, mažės klaidingų stereotipų.

Ar įmanoma, kad tai įvyks artimiausiu metu?

Globos namų pertvarka – ilgalaikis procesas. Gal ateity šis procesas vyks kitaip. Tačiau tikiu, kad dabar vykstantys pokyčiai veda prie progreso. Štai Adakavo socialinių paslaugų namai šiemet labai praplėtė socialinių paslaugų spektrą. Tai kalba apie nemažus pokyčius visam regionui. Manau, kad pertvarka jau dabar duoda rezultatų.

Labai džiaugiuosi, kad į socia­linį darbą ateina nemažai jaunų kolegų, kurie turi ir pakankamai žinių, ir motyvacijos sukurti pokytį. Vyresnių kolegų patirtis čia taip pat labai svarbi, ji padeda greičiau suprasti vykstančius procesus, kiek įmanoma, išvengti klaidų. Džiugu, kad mes, jauni žmonės, esame vertinami, mums suteikiama erdvės darbui, pasitikima sprendžiant iškylančias problemas.

Kalbėjosi Aurelija BABINSKIENĖ

Kategorija: Naujienos

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas